DEPRESIJA ir Bipolinis Sutrikimas, kas tai? – Neišreikšto Vaiko Psichozė
Bipolinis sutrikimas, anksčiau vadintas maniakine depresija nėra psichikos liga – tai yra paveiktos vaikystėje psichikos adaptacija. Kad išgyventume, vaikystėje adaptuojamės prie mus supančios aplinkos. Mūsų psichika kupina adaptacijų, kitaip jas galime vadinti įveikos ar gynybiniais mechanizmais.
Tai kas mūsų protas įsivedė kaip išgyvenimo mechanizmus, suagus visada mums trukdo gyventi ramų ir laimingą gyvenimą. Vaikystė praeina, bet protas taip paprastai neatsikrato to kas tuomet padėjo išgyventi. Net ir tuomet kai logiškai suprantame, kad tai kokiu būdu įpratome būti mums nebėra palanku ir, kad saugu pagaliau yra būti TIKRUOJU AŠ – pakeisti įsišaknijusio elgesio tik bandymu per jėgą save “sutvarkyti”, nesuveikia. Prie buvimo būdo SLOPINANT SAVE mes įpratę taip stipriai kaip prie cukraus. Žinome, kad taip mums nėra gera, bet taip paprasta to atsisakyti neįmanoma. Pirmiausia, visgi, iš atjautos turime suteikti sau leidimą ir galimybę pabandyti kitaip.
TIKRASIS DEPRESIJOS MECHANIZMAS
Nors mus ir supa begalinis srautas įvairios informacijos, bipolinio sutrikimo mechanizmas yra vis dar retai suvokiamas teisingai. Bandydami sau atsakyti kas yra bipolinis sutrikimas, neretai pradedame nuo manijos išraiškos, nors viso mechanizmo pradmuo visgi yra depresija. Kvescionuojant kas yra depresija atsakyti galima taip: Tai yra priminė, sunkiomis ir traumuojančiomis vaikystės sąlygomis pasireiškianti gynybinė adaptacija, kurios metu išvystoma imobilizacija. Tai “nusiginklavimas”, užsislopinimas, sustingimas ir perėjimas į saugesnį, nejautrų ir mažai judėjimo reikalaujantį buvimo būdą. Jis gamtoje, kaip ir kiekvienam gyvūnui taip ir žmogui yra skirtas kaip trumpalaikis didesnės traumos išvengimo būdas. Tačiau, mums augant šeimose, kuriose kivirčai, smurtas, konfliktai ir nuolatinis stresas tampa norma, imobilizacijos mechanizme užstringame visam gyvenimui – tuomet, kaip esame linkę tai pavadinti – susergame sunkia depresija. Kai augame neramumuose, išmokstame pasitraukti į šalį, disocijuoti, “išeiti kūnu ir protu kažkur kitur”, nueiti į neigimą, “poilsį” – ir taip mes išgyvename. Apie imobilizacijos mechanizmą užsitęsus išsivystantį į depresiją plačiai kalba mokslas: We’ve Got Depression All Wrong. It’s Trying to Save Us. | Psychology Today
Žymus amerikiečių psichoterapeutas Aleksandras Lowenas (Alexander Lowen), sukūręs kūno psichoterapijos šaką vadinamą Bioenergetine analize, itin stipriai prisidėjo prie kitokio žvilgsnio į depresiją ir maniją. Savo knygoje “Depresija ir kūnas” jis rašo:
“Kadangi žmogus terapiją pradeda būtent dėl depresinės reakcijos ir tai yra pagrindinis jo negalavimas, mes būname linkę neįvertinti fakto, kad tai iš esmės yra ciklo, kurį sudaro pakilimas ir nuosmukis, dalis. Paprastai prieš depresinę reakciją būna pakilios nuotaikos laikotarpis, kuriam pasibaigus žmogus tampa prislėgtas. (…) Esant maniakinei būsenai padidėja jaudrumas, tačiau šis jaudrumas arba energijos krūvis apsiriboja galva ir kūno paviršiumi, kur suaktyvinama valingoji raumenų sistema, sukelianti tipišką hiperaktyvumą ir per didelį šnekumą. Toks viršun, o ne žemyn nukreiptas srautas neleidžia išsikrauti; paprastai už tai būna atsakinga apatinė kūno dalis. Vietoj to dėmesys sutelkiamas į žmogų ir reiškia bandymą atkurti prarastos vaikiškos visagalybės jausmą. Fenichelis pripažįsta apgaulingą manijos pobūdį: “Manija – ne tikrasis išsilaisvinimas iš depresijos, o ribotas priklausomybių neigimas”.
Ir šioji priklausomybė yra nuo ribojančių vaikystės sąlygų ir tėvų, kurie slopina vaiką.
Kaip galime pagaliau suprasti, depresija pati iš savęs kaip mechanizmas turi nuosmukio ir pakilimo puses. Atpažinti jas abi reikalinga stipri savistaba, ir jeigu tai išpildome, manijos, apie kurią toliau tęsiu, išraiškoje turime tiesiog stipriau išreikštus abu depresijos polius.
VAIKYSTĖS SLOPINIMAS IR MANIJA
Liūdna tai, kad slopinimo mes turime gerokai daugiau, negu laisvės. Tai itin stipriai reiškiasi per kartas, kai mūsų proseneliai, seneliai, tėvai ir mes patys – buvome mokomi nejausti ir netrukdyti, turėjome anksti suaugti ir atlikti suaugusiųjų pareigas, rūpintis šalia esančiais nelaimingais šeimos nariais ir taip praradome savo entuziazmą gyvenimui. Ši tema itin gaji ir visame pasaulyje.
Mes tik per dažnai numojame ranką į sunkias savo vaikystės patirtis ir normalizuojame savo vaikystėje patirtą slopinimą sakydami, jog ”visi taip gyveno”, “visi mes vargom”, “visų mūsų tėvai daug dirbo ir neturėjo laiko”, “juk visi mes kažkada esame gavę beržinės košės”, “juk visi tuo metu turėjo problemų”. Mes priimame vaikystės kančias kaip “normalias” taip nustumdami į šalį savo prigimtinę teisę turėti mylinčią ir saugią aplinką. Iš to savaime vėliau seka ir mūsų atstumiantis požiūris į save – “juk su manimi čia kažkas negerai ir tik aš dėl to kaltas”.
Mūsų protėviai tikrai matė visko, tačiau tai neatleidžia jų nuo pareigos tinkamai paremti vaiką jo atsineštinėse prigimtinėse kokybėse. Vaiko prigimtis visuomet šviesi ir tyra – meilė, kuria jis nori dalintis; džiaugsmas ir entuziazmas; laisvės pojūtis; giluminė ramybė; juslingumas ir jausmingumas; sveikata. Tam, kad vaikas galėtų tai savyje turėti, tuo mėgautis, išlaikyti tai ir kad tai galėtų skleistis ir integruotis į besiformuojančią asmenybę – individui reikia suaugusiojo, kuris pirmiausia leis jam visa tai turėti neslopindamas. Kad tai įvyktų, šis suaugusysis pats turi jaustis laimingu, kad ši teisė būtų suteikiama ir vaikui. Antruoju žingsniu, būtų nuostabu, jeigu šalia vaiko esantis suaugusysis netgi paskatintų vaiką reikšti savo prigimtį taip suteikdamas vaikui begalinį džiaugsmą turėti save kupiną. Tačiau disfunkcinėse šeimose apie tai galime tik pasvajoti.
Slopinimas visada turi skaudžias pasėkmes. Mes esame savo protėvių, jų istorijų ir genų išraiška – tačiau didžiausią dalį nulemia ne fiziniai, o mentaliniai modeliai, kuriuose apstu slopinimo to kas natūralu. Jeigu mums neleido turėti žaismingumo, laimės ir ramybės, mes taip pat vienodai šį slopinimą taikome sau. Mums atrodo, kad mes negalime sau to leisti – mes negalime sustoti ir atsipalaiduoti, pabūti žaismingais ir lengvais, nes juk reikia būti rimtiems. Reikia nuolat dirbti, daryti “kažką naudingo” ir tuo pačiu nejausti – juk “nesąmonėms nėra laiko”.
Atkeliaudami į savo tėvų šeimą mes kaip vaikai, mažos ir tarsi gležnos būtybės su savimi kartu atsinešame ir begalinę jėgą. Prigimties, emocijų, savasties, potencialo ir nesibaigiančios energijos bei entuziazmo. Ši energija laisvai tekanti, natūrali ir reikalaujanti laisvės. Vaikai valandų valandas gali maudytis džiaugsmo spinduliuose, būti nerūpestingi ir žaismingi – jeigu tik šalia yra jų natūralią esmę validuojantys tėvai.
Vaikai, kad ir kokie stiprūs, entuziastingi ir vikrūs bebūtų – išlikimui ir saugumui jiems reikalingi tėvai. Tėvai tai jų pradmuo ir saugumo garantas, nuostabiausiu atveju, leidžiantys savo vaikams savo prigimtinę energiją transliuoti, turėti ir yra tie žmonės, kurie ją besąlygiškai priima.
Nepalankesniu atveju, tėvai yra tie, kurie šią natūralią vaikišką energiją ir eskspresiją slopina, arba visiškai uždaro sustabdydami jos tėkmę. Vaiko energija tuo atveju niekur nedingsta, tiesiog ji grąžinama atgal į vidų ir užslopinama ilgam, vis bandydama prasiveržti kaip unginaklio lava.
Slopinami imobilizuojamės, tampame uždari ir susergame depresija dėl TIKROJO AŠ PRARADIMO. Apie tai plačiau kalbu ir straipsnyje spaudoje: Kankina depresija? Išsirėkite ant tėvų ir pasveiksite
Ir čia įvyksta be galo svarbus momentas. Įvyksta kompensacija – kitaip vadinama MANIJA.
Jeigu depresija yra išgyvenimu grįstas gynybinis mechanizmas – manija tuo tarpu yra antrasis gynybos skluoksnis, skirtas nuneigti jau esamą depresiškumą ir skausmą. Manijos metu aktyvacijoje yra kažkuri iš žmogaus asmenybės dalių. Tai – norinti paneigti liūdesį, perdėtai pozityvi, kupina netikros galios dalis. Nors dažniausiai tai manijoje pasireiškianti žmogaus vidinio vaiko aktyvacija, kartais galime susidurti ir su internalizuotomis, žmogaus brandos metu suformuotomis aktyvacijomis, kurios nešasi savyje fiksuotą, išmoktą buvimo būdą.
Ir čia mes turime jau gerokai ryškiau pasireiškiančią kitą depresijos pusę – su gerokai daugiau ekspresijos ir išraiškos.
Pakilimo epizode žmogus grandioziškas: Jaučiasi itin svarbus, galingas, perdėtai kūrybingas, jaučia susijungimą su vienu, meile, ar aukštesnėmis jėgomis, kupinas azarto gyvenimui,ir jos galimybės atrodo beribės. Tačiau šalia keliauja ir arogancijos prieskonis. Žmogui gali atrodyti, kad jam kažkas pavydi ar išnaudoja, kad jam reikia priešintis ir parodyti savo išskirtinumą. Neretai visgi, viduje jaučiam pikdžiuga ar pavydas, galimai peraugantis į pyktį ir visišką paniką. Į viršutinę kūno dalį sukelta aktyvacija galiausiai perstimuliuoja patį žmogų ir vedą jį į perdėtą išgąstį, susimaišiusį su begaliniu nuovargiu.
Čia suaugusysis, kažkada buvęs vaikas išmoko neigti, kad jaučiasi blogai ir užspausti viską kas jį skaudina. Neigimas pasireiškia bėgant nuo skausmo, o vengdami skausmo mes prisidengiame “gera nuotaika”. Susikuriama iliuzija, kad būti entuziazme daug lengviau ir, kad jis tęsis amžinai. Be to, čia pagaliau būsiu tokiu, kokiu visada turėjau teisę būti. Tačiau tai tėra kompensacija ir netikra galia, kurios išlaikyti per ilgai energetiškai tiesiog neįmanoma. Todėl, anksčiau ar vėliau grįžtama prie tamsos. Kol galiausiai, vėl pakylama į kompensaciją – AŠ LAISVAS IR PAGALIAU ESU LAIMINGAS. lliuzijoje tarsi atgaunama teisė būti tuo kuo visada turėjau teisę būti, tačiau iš tikrųjų, tik stiprinamas vidinis konfliktas ir gilus psichikoje ir sieloje įvykęs skilimas.
Tai yra tipiniais įvardijami bipolinio sutrikimo požymiai. Nesvarbu kokio tipo bipoliniu žmogus serga, jame vistiek pasireiškia ir depresija ir manija, tačiau jos išsireiškia nevienodu intervalu – t.y. viena gali būti labiau dominuojati, išreikšta.
Ar bipolinis sutrikimas išgydomas?
Bipolinis sutrikimas turi dvi fazes, kadangi “prabudęs” vidinis vaikas aktyvioje išraiškoje išbūti ilgai negali. Praėjus tam tikram laiko tarpsniui ši aktyvi energija turi būti užslopinama, todėl žmogus kranta į depresinę nuotaiką – ir tai yra liūdintis ir depresyvus vaikas negalintis toliau turėti savo laisvos būties.
Depresijos pasireiškime apskritai pradingta žmogaus gebėjimas džiaugtis ir patirti malonumą. Atrodo, tarsi žmogus sustingęs prieš gyvenimą, todėl šis vidinis impulsų sumažėjimas veda psichiką į kompensaciją, “kurioje vėl galėsiu patirti malonumą ir mylėti gyvenimą” – ir tai visgi yra manijos fazė.
Tie, kas galbūt patyrė kritimą į šias dvi būsenas gali patvirtinti: tai kritimas į bejėgystę, iš kurios aukštai kylama į gynybos mechanizmą – begalinę “laimę”, kurioje viskas nuostabu ir įmanoma. Visgi iš tikrųjų tai yra nesuvoktas ir pasąmonės lygmeniu vykstantis kritimas į vaiko liūdesį ir nusivylimą su pykčio užspaudimu, ir tuomet staigiai pereinama į kitą medalio pusę – aš linksmas, pakylėtas, hiperaktyvus, bet tai nesijaučia kaip tikroji laimė, nes ramybės čia nėra. Tik chaosas, kuris primena “jaukesnį uostą”, kuriame galiausiai vėlgi galime apčiuopti pasirodančią įsiučio, nerimastingumo, “įsielektrinimo” bangą, kuri po truputį, iš buvusio visiško pakilimo galiausiai visiškai nunešą žemyn, į apatiją su frustracija. Todėl neretai depresija pasireiškia kartu ir su kūno skausmais.
Žmoguje, kuris kenčia nuo itin stipraus būsenų svyravimo, nėra buvimo viduryje. Todėl, kad abi kraštutinės būsenos yra užspaustos, uždarytos, be galimybės “išeiti”, tai yra būti išreikštos. Gydant bipolinį sutrikimą ir siekiant sveikti nuo būsenų kaitos, svarbiausias žingsnis: ŠIE SVYRAVIMAI TURI BŪTI SUVOKTI IR ĮSISĄMONINTI.
Pasipriešinimas vaikystės skausmo ir žaizdų išjautimui tik stiprina mechanizmą. Išeitis čia tik vienintelė: PAGALIAU SUSĖSTI SU DVIEM IKI ŠIOL NIEKADA NEIŠREIKŠTAIS POLIAIS – VAIKYSTĖS SKAUSMU IR VAIKYSTĖS DŽIAUGSMU.
Vengdami ėjimo giliau į savo vidų mes uždarome galimybę pasireikšti laisvoms energijoms esančioms giliai mumyse. Toliau slopiname, o kai jos pasirodo, mes jų išsigąstame. Jaučiame, kad toliau slopiname kažką kas nori išsiveržti. Pavasaris tam puikus metas – juk viskas bunda, atbunda, kaip aš sakau ir visi vaikai – mūsų vidiniai taip pat. Todėl, gamtos ciklų pasikeitimo metu galime jaust suintensyvėjusią manijos ar intensyvios nepaaiškinamos energijos simptomatiką.
Nuo ko atsiranda depresija? Visuomenė linkusi susmerkti “atsidariusio” vaiko išraišką. Čia žmogus, susiduria su ta pačia reakcija, kuri ir sukėlė ligą – visai kaip vaikystėje, žmogaus laisvas, entuziastingas, kupinas džiaugsmo ir išraiškos buvimas pasmerkiamas kaip šią akimirką netinkamas, nereikšmingas ar “trukdantis”. Tuo pačiu, gėdijimasi ir to ką gėdijo tėvai, kai buvau mažas: Mano energija, ekspresija, galbūt jėga ir grožis. Kai tai išsiveržia, smerkiu tai, išsigąstu to kaip kažko tamsaus, ką vėl tuoj pat skubu “sukišti atgal”. Ir čia įvyksta gilus kritimas žemyn. Kuo aukščiau žmogus buvo pakilęs, tuo žemiau jis kris, nes jaučiama, “aš ir vėl negaliu būti toks koks esu iš tikrųjų – kokia prasmė tuomet gyventi”.
Vaikystės skausmas, visgi neigiamas, atsiveria depresiniame, arba kritimo epizode. Žmogus jaučia neapykantą sau ir kitiems. Jis jaučiasi nevertas meilės, jaučiasi esantis nereikšmingas, ar net nevertas gyventi. Nėra prasmės, dominuoja tik beviltiškumas ir bejėgiškumas. Pyktis, kuris kažkada buvo skirtas tėvams dėl meilės trūkumo, dabar arba transliuojamas ant kitų žmonių arba atsukamas prieš save. Neapykanta sau ir gėdą apie savo paties. Tai yra tipiniai depresijos simptomai, tarp kurių neretai kartu seka ir nemiga.
Siekdami išgyti nuo depresijos formų turime nebėgti, o SUSIDURTI SU BEJĖGIŠKUMU, KURĮ PATYRĖME VAIKYSTĖJE. Kol bėgsime nuo visiškos bejegystės ir beviltiškumo, tol emocinio svyravimo, depresijos ir manijos išraiškos nuolat keis viena kitą. Apie būtinybės išjausti vaikystės skausmą svarbą, kalba ir amerikiečių dvasinė lyderė Teal Swan:
Išjausdami vieną, depresinę pusę, mažiname ir kompensacijos, arba gynybos manišką pasireiškimą. Kad išsilaisvintume, pirmiausia turime išgedėti vaiko beviltiškumą, kuris gimė jam supratus, kad šiuose namuose jis niekada negaus to ko jam iš tikrųjų reikia. Sielvartas, kad esu jaučiuosi įkalintas be išeities išsigelbėti ir todėl, kad nieko nebegaliu pakeisti – turi būti išjaustas ir išverktas paremiant savo pirminę dalį prisiminus ir išgyvenus tai judėti toliau ir atrasti gyvenimą iš naujo.
DEPRESIJA, MANIJA IR JOS GYDYMAS DIRBANT SU VIDINIU VAIKU
Pagrindinis mano naudojamas terapinis metodas yra Darbo su vaikystės sąlygotumais procesas, kitaip vadinamas “GIMIMU IŠ NAUJO” (“TWICE BORN” programa). Per sesijas dirbama su savo vidiniu vaiku, kitaip vadinamu pirmine savo dalimi, kuri kupina ankstyvųjų sąlygotumų ir trauminių patirčių.
Šio proceso gelmėse, padedu žmogui išjausti abi kraštutines būsenas, kuriose pažvelgiame giliau į tai kas įvyko vaikystėje: Į bejėgiškumą ir tėvų meilės praradimą; Ir į džiaugsmą ir prigimtines kokybes, kurios paslėptos po slopinimu. Kai leidžiame pasirodyti abiems poliams, judame vis labiau iš kraštutinumų į vidurį, kuris ir tampa mūsų gyvenimo pagrindu.
LIKNKIU JAUSTI🤎
Susitikime tavo pokyčiui.
Asta
———————————————
Tel.: +37065155050
Email: hamsahouse@inbox.lt